Disclaimers

I am learning to write and showing my work here. Styles between posts can be wildly different. This is not a final version of the story.

Read time: 10min

Revisions: 1 with some minor edits

Write time: Didn't take too long.

Comments: There and back again.

🎵 Vashti Bunyan - Just Another Diamond Day 🎵

Netoli Balto ežero, miško praretėjime, gyveno viena mergina. Ji nepasirinko būti viena, bet užaugo tokiais laikais, kai naujus tėvus gauti buvo sudėtinga. Tarp aštuonių ir vienuolikos ji tikėjosi, kas pas ją dar sugrįš giminė iš tolimų kraštų - gal kas prisimins kokį puikų medų jos tėtis kopia, kokią skanią duoną kepa jos mama. Ji labai norėjo turėti su kuo pasidalinti visu tuo grožiu, kurį patirdavo Labanoro girioje. Tačiau ji puikiai žinojo, kad abu jos tėvai, jau seniai prieš mirtį, buvo vieniši kaip aitvarai.

Mergina čia neįžvelgė jokios neteisybės. Tiesiog nutiko taip, reiškias taip nutinka visiems ir tai yra normalu. Sunku gyventi tais laikais buvo visiems, todėl eilės, norinčių prižiūrėti mergaitę - nebuvo. Visi galvodavo, kad jei ji išgyvens dar vieną žiemą, tai tikrai ateis jai padėti dažniau, o kol kas - gal neverta.

Galiausia dauguma ją taip ir užmiršo. Dažnas prisimena kitus žmones tik pagal tai ką jie turi - įvairius užgyventus artifaktus, patirtis ar draugus. Kadangi bendrai ji viso to turėjo labai nedaug - ją pamiršti aplinkiniams buvo ypač lengva. Ji pati niekada nesiskųsdavo tuo ką turi, o turėjo ji visad nedaug - tėvai jai paliko sodybą su stambiu žemės plotu, močiutės pelenus, katiną Miką, penkioliką avilių, nešančių skaniausią medų šiuose kraštuose ir vardą Rasa.

Pro jos vienkiemį tik retkarčiais kas nors praeidavo, nes be priežasties ten pakliūti būtų sunku. Rasos sodyba buvo įsikūrusi Labanoro pelkių apsuptyje. Aplink tankiai augo medžiai ir krūmai. Tai tokios vietos, kurias įprastai žmonės aplenkia, nes bijo paklįsti. Tik drasiausi išbando laimę, dažniausiai beieškodami grybo - juk ten kur niekas neina ir slėpsis gausiausiai. Keli vietiniai nuolat lankydavo ją, kad įsigytų jos išgaunamą medų - jis buvo šiek tiek pagarsėjęs kaip vaistas, bet tik artimiausiuose kaimuose.

Tėtis, dar jai būnant ketverių, pradėjo ją mokyti prižiūrėti bites. "Bitės, tai mūsų karvutės, Rasa," sakydavo jai tėtis, nors Rasa net neįsivaizdavo, kas yra tos karvutės. Įspūdį tai jai vis tiek paliko, juk "Jei visų karvutės yra karvutės, o mūsų bitės, tai tikriausiai mes esame ypatingiausi čia," manydavo ji. Per porą metų ji ne tik sugebėjo išmokti bičių priežiūros pagrindus, bet ir spėjo pajusti jų svarbiausius poreikius. Tėčiui atrodė, kad Rasa gali bites suprasti - tai jai leisdavo išgelbėti avilius, kai kiti nesitikėdami problemų, būtų jas aptikę jau gerokai per vėlai.

Rasa taip ir užaugo girioje - kartais bendraudama su žmonėmis, kartais žvėreliai, o dažniausiai tai su savo bitėmis. Kai nei bitės, nei žvėreliai, nei žmonės jos negirdėdavo - ji mėgdavo gulėdama viduryje pievos kalbėtis su žvaigždėmis. Jos būdavo tokios geros klausytojos ir draugės - ne tik tėvam žinutes perduodavo, bet ir įspėdavo apie netrukus užgriųsiančias nelaimes. Antai vieną sykį ji išgelbėjo savo viralinę, tik dėl to kad akimis nusekė krentančią žvaigždę, kuri parodė liespningą pašvaistę jos sodybos pusėje.

Dieną ir naktį Rasa gyveno ne atskirta nuo visų ir visko, bet būdama kertinė vietovės dalis. Rasos dienos prasidėdavo, vos pakilus saulei. Dažniausiai ji pačios saulės net nepamatydavo iki ankstyvo vidudienio, nes gyveno miškų apsuptyje. Jai užtekdavo pajusti vos pakitųsi apšvietimą iš lauko ir ji jau keldavosi iš lovos. Vieną tokį ankstyvų rytą, vos išžengus pro trobos duris, ji pastebėjo, kad sodybos pakraštyje, palei tvorą laukia vyriško sudėjimo figūra. Žmogus matėsi, kad yra vyras labiau ne iš savo stoto, kiek tiesiog iš to kaip laikė savo kūną - jis buvo nenatūraliai pasitempęs.

Kelias akimirkas Rasa tiesiog taip ir žiūrėjo į tą figūrą, tikėdamasi, kad praeivis atsiprašys ir pasitrauks. Praėjo dešimt sekundžių, o situacija nepakito, nors ji tikrai jautė, kad tas žmogysta ją pamatė. Galiausiai ji nusprendė sekti keliuku vedančiu link jos vartelių. Bet kokį nerimą jos galvoje nuramino mintis, kad ji čia yra viskas - čia jos namai ir jie nesibaigia, kur baigiasi tvora - jie tęsiasi kilometrų kilometrus aplink. Ji čia pažįsta visas vietas, gyvius ir žmones. 

Ji jau buvo pusiaukelėje iki vartelių, kai suprato, kad tas vyras su savimi turi rudą lagaminą, o būtent iš jo sklido įkyrus, vis garsėjantis dūzgėjimas. Rasa sustojo žingsnyje ir lyg bandydama geriau išgirsti tą garsą labai lėtai sumirksėjo. Kuo labiau buvo susikoncentravusi į dūzgėjimą, tuo giliau į save ji krito, lyg į gilų šaltą šulinį, net delnai atrodo suledijo. Tada ji pradėjo jaustis lyg bitutė avilyje, apsupta tūkstančių kitų, minkštų mažų bitučių, dūzgiančių į savo bendrą gyvenimą. 

🎵 Vashti Bunyan - Lily Pond 🎵

Kol staiga visas jos gyvenimas tapo skausmas. Skaudanti nugara, nubrozdintos kojos, sulipę plaukai ir geležies kvapas - tai jautė bundanti Rasa. Galvą rėžė lyg joje būtų įstrigęs surūdijęs pjūklas, kurį kažkas vis dar nepasiduodamas bandė traukti. Rasa pabandė atmerkti akis - iš trečio ar ketvirto karto pavyko pamatyti daugiau nei šešėlius. Ji buvo troboje, bet dar nebuvo įsitikinus ar ta troba jos, nes kažkas jautėsi ne taip. Staiga ji užuodė ir verdančio maisto kvapą ir tik tada suprato, kad tikriausiai nėra nei valgiusi nei gėrusi jau ilgą laiką. Kūnas jos neklausė, o bandydama atsikrenkšti ji pradėjo nekontroliuojamai kosėti.

Jos kosulys nutraukė kažkieno veiklas virtuvėje - veiksmas nurimo ir kažkas pradėjo artėti jos link. Po kelių sekundžių pro duris įėjo žiūrkiškai atrodantis vyras. Jis dėvėjo akinius ir atrodė lyg būtų universiteto profesorius. Rasa bandė jį užkalbinti, bet iš jos burnos teiškrito smėlio žodžiai. Vyras, akimirką stabtelėjo tarpduryje ir ją nužvelgęs, nepatenkintas palingavo galva ir sucaksėjo liežuviu. Jo akys atrodė lyg spręstų, kuriuos batus užsidėti ryte.

- Labas, Rasa. Labai mane išgąsdinai, kaip jautiesi? - paklausė jis.

Rasa bandė jam atsakyti, bet šįkart net turėjo susigriebti už suskeldėjusių lūpų - jas taip skaudėjo. Ji norėjo ant jo šaukti ir net nesuvokė, kad be vandens jos kalbos dovana negrįš. Visas jos pastangas prakalbėti ir vėl kulminavo kosulio priepuolis, kuriam vos prasidėjus, vyras ramiai išžingsniavo iš kambario, virtuvės link. Kažkas pradėjo tarškėti ir po geros minutės jis grįžo su moliniu puodeliu, sklidinu šalto vandens. Priėjęs prie Rasos jis atsiklaupė ant vieno kelio ir ištiesė puoduką Rasai.

Šį kartą nugalėjo noras išgyventi ir Rasa sėkmingai suvaldė savo nusilpusias rankas ir nutvėrė puoduką. Nieko nelaukdama ji pradėjo godžiai jį maukti.

- Rasa! Ramiai! Negerk taip greitai. Atsargiau, - tarė vyras, vis dar klūpodamas ant vieno kelio ir atidžiai stebėdamas Rasą.

Rasa nesugebėjo susitvardyti ir po kelių didelių gurkšnių jau vėmė katik išgertą vandenį tiesiai ant savęs. Nepažįstamasis atėmė iš Rasos puoduką ir vėl išėjo iš kambario. Po vėmimo ji truputi atsigavo ir pradėjo suvokti kokioje keistoje situacijoje yra. Ji gulėjo ant grindų, savo pačios namuose, buvo stipriai sužalota, mirštanti iš troškulio, o vienintelis pagalbos šaltinis buvo tas kraupus žiūrkiūkštis, kuris turėjo kažkokią baisiai šaltą aurą. Ji bandė suvokti, kaip atsidūrė šioje situacijoje, bet tesugebėjo prisiminti, kaip pabudo ryte. Dabar nebuvo rytas ir ji buvo įsitikinusi, kad tai nebe ta pati diena kurią ji prisiminė.

- Kas tu? Kas tu toks? - su šviežiai suvilgdyta gerkle, sugebėjo ištarti Rasa. Tiesa jos balsas buvo toks silpnas, kad ji nebuvo užtikrinta ar ją būtų galėjęs girdėti bet kas kitas be jos pačios.

Jai besididžiuojant jos kalbos progresu į kambarį grįžo tas vyriškis. Šįkart jis atnešė dubenėlį ir šviežią puoduką vandens. Rasa šiek tiek suglumusi stebėjo jo veiksmus ir bandė atsisėsti stačiau. Vyriškis, dėvintis raudonai, pastatė metalinį dubenėlį šalia jos, o puoduką padėjo šiek tiek tolėliau. Rasa puolė tiesiai prie puoduko, bet šįkart gėrė lėtai ir atsargiai. Po kelių gurkšnių jos galvą perrėžė šalčio banga, bet tą akimirką jai tai rūpėjo mažiausiai ir ji tik šiek tiek prisimerkė dėl skausmo, ir toliau įdėmiai stebėjo vyrą, kuris dabar jau atsisėdo ant suoliuko prie stalo ir su menka šypsena sutiko jos skverbiantį žvilgsnį.

- Tai kaip gi jautiesi? - paklausė vyriškis.

- O kas tu toks? - galiausiai išspaudė Rasa.

- Kągi.. Negi tikrai nepameni?

Rasa kelias akimirkas žiūrėjo į jo akiniuotą veidą ir ištiesų bandė kažką prisiminti. Jai buvo šiek tiek gėda, bet atgaminti nepavyko visiškai nieko. Tarytum laikas tarp tada ir dabar net neegzistavo.

- Aš tikrai nežinau kas tu esi ir ką darai mano namuose, - pasakė Rasa ir bandė stotis, lyg bandydama parodyti, kas čia šeimininkė. 

Ji braukė nugarą per sieną ir sudėjo visas pastangas, kad pavyktų ištiesti kojas. Vyras, stebėdamas jos pastangas, atrodo nė nepasvarstė jai padėti. Jis stebėjo ją kaip kokį bereikšmį gyvūlį. Taip kaip kai kurie žmonės stebi prie pietų stalo nutūpusią bitę. Rasa savo pastangas kulminavo pagriebdama virš jos galvos buvusią lentynėlę, taip užtvirtindama savo protestą prieš neveikiantį kūną. 

Atsistojusi Rasa pirmą sykį gavo progą apžiūrėti savo būklę. Ilgas sijonas buvo purvinas, lyg po molinio tvarto statybų. Ne vien purvas, bet ir kraujas dergė turkio mėlynumo medžiagą. Apsinuoginusios blauzdos rodė išilgus bei tiesius pjūvius - tai jai priminė darinėjamus galvijus. Surinkusi tik dalį informacijos, kurią norėjo apie save turėti, ji pajuto lyg toltų nuo kambario, kažkur gilyn į savo akis, o tada pajuto širdies plakimą, kuris rodos vertė jos kaklą kaskart padvigubėti. Ji nuleido galvą ir išmušta šalčio, griuvo ant, priešingoje stalo pusėje nuo vyriškio buvusio, suoliuko. Ji sugebėjo suvaldyti kūną taip, kad pavyktų tiesiog labai skaudžiai atsisėsti. Tada ji paėmė savo galvą į delnus ir laikė, kol taškuota gravitaciją bandė ją praryti į savo tamsią burną.

Vyriškis, lyg būtų laukęs butent tokios reakcijos galiausiai atsakė Rasai:

- Rasa.. jei manęs nepameni - man tikrai skaudu. Nuo pat tos dienos kai išgelbėjau tau gyvybę, mes tiek daug patyrėmė kartu, - tada jis sustojo ir įdėmiai stebėjo Rasą lyg bandydmas suvokti ar ji vis dar buvo pakankamai sąmoninga, kad suvoktų jo žodžius. Rasa, kuri tuo tarpu susiturėjo su savo dabartine situacija, laikydama veidą tarp purvinų delnų, vėl buvo nukreipusi žvilgsnį į jį. To jam pakako, kad tęstų toliau.

- Na jei taip reikia - tai mano vardas Benas, - tarė jis, o Rasa tuo tarpu suvokė, kad kažkas kažkur vis dar dūzgė. Dabar ji pajuto lyg jos skrandis butų susisukęs ir susirišęs į tvirtą mazgą. Kaktą dar stipriau išmušė prakaitas. Rasa užsimerkė ir atsimerkė. Apžiūrėjo medinio kambario perimetrą ir pirmą kartą gyvenime pajautė savo namų ankštumą. Jos vaizduotė, vienai akimirkai ją nunešė į erdvę sudarytą iš daugybės tokių kambarių sudėliotų vieno ant kito, ir kiekvienas jų sekunde toliau, o kiekvienam tokiam kambaryje dar po tokią pačią kambarių erdvę. Staiga ji įkvėpė oro, lyg būtų tai dariusi pirmą sykį savo gyvenime ir išleisdama jį tarė:

- Beeeeenas... Beenas, - jai atrodė lyg ji ieškotų "Beno" archyvo, bet vietoj atminties scenų jai tekilo neramumo jausmas, lyg kažkas jau būtų ir nuspręsta ir padaryta už tave, kol tu esi užsiėmęs kažkuo visiškai kitu. Lyg bedarydamas vakarienę, ilgo ir sudėtingo proceso pabaigoje, suprastum, kad visa tavo šeima visą laiką laukė tavęs prie vaišėmis nukloto stalo. Rasa staiga atsikrenkštė ir atsitokėjo.

- Taip.. Benai, aš tave prisimenu. Ačiū tau už pagalbą. Labai tau dėkoju. Tikrai. Aš dabar jau norėčiau eiti tvarkytis ir prigulti, tai norėčiau būti viena. Ačiū, - su naujai atgautomis jėgomis Rasa atsistojo ir pradėjo išeidinėti iš kambario, lauko durų link nė nelaukdama atsakymo iš vyriškio.

- Rasa, tu tokia miela, kai išryškėja šita tavo pusė. Tu tikrai esi stipri ir savarankiška mergina, kaip ir sakydavo tavo tėtis.

Raso, lyg įbesta, sustojo vietoje. Šita idėja jai buvo tokia nereali, kad vos pastebimai bekratydama galvą, ji pradėjo suktis atgal į Beną. Jos ausys užkaito ir dabar ji tebandė prisivyti ir suvokti, kokias emocijas ji jaučia.

- Greičiau, greičiau, greičiau!- pasakė lyg tai Benas lygtai ji pati. Rasa tą akimirką jau būtų visai mielai palūžus galutinai, bet tikriausiai tiesiog nesusivokė, kad tam jau yra atėjęs metas.

- Benai, klausyk, tu pažinojai mano tėvus?

- Beabejo Rasa, kaip galėčiau nesidomėti žmonėmis, kurie augino svarbiausią mūsų karvutę.

- Ką tu vadini karve, tu žąsine? - pagalvojo Rasa, bet nedrįso pasakyti to garsiai. Buvo daug kitų dalykų kuriuos reikėjo suvokti pirmiau. Tuo metu Beno akys žybtelėjo ir jis tiesiog toliau stebėjo Rasos veiksmus.

- Augino ką? Klausyk, Benai, man atrodo, kad gal būsi pasiklydęs.. aš niekada nemačiau tavęs su savo tėvais. Ir kas esat tie Jūs? Ką tu čia veiki? Kas man nutiko? Aš nieko neprisimenu. Kodėl aš visa kruvina? Kodėl tu elgiesi taip keistai? Kodėl manai, kad gali tiesiog būti svetimuose namuose? - rėžė Rasa iki kol jai pasibaigė kvapas. Tada ji vėl susmuko, tačiau jau ant taburetės arčiau durų į priemenę.

- Tu manai, kad esi savo namuose? - paklausė jis, išskleisdamas savo ilgas rankas į šonus, lyg papildomai klausdamas “čia?”.

Rasą užpuolė dar viena karščio bangą. Jos viduje pradėjo kunkuliuoti pyktis. "Kaip tas šūdžius drįsta abejoti viskuo ką sakau, pats nepasakydamas nieko konkretaus? Jis galvoja, kad nepažįstu savo namų, ane?" pagalvojo ji žiūrėdama jam tiesiai į tuščias jo akis. Tada, vedama pykčio, ji norėjo pasityčioti iš jo ir vėl parodyti kas čia šeimininkė. Rasa apžiūrėjo savo svetainę - jos tėčio gamintas stalas - vietoje, visos lentynos - vietoje, jos knygos, indai - viskas vietoje. Vikas tvarkoje. Ir visgi kažkodėl nuo pat paskutinio Beno užduoto klausimo, kažkur giliai viduje ji suprato, kad jis buvo teisus. Būtent tai ją ir įsiutino. Ji negalėjo suprasti, kas čia ne taip, bet žinojo, kad kažkas yra negerai - lyg bandydamas įverti siūlą pro adatos skylutę, galiausiai suvoktum, kad siūlo tu nė neturi.

Kažkur, ten virtuvėje, neaišku ar jos pačios virtuvėje, bet ten, kur turėtų būti jos virtuvė, girdėjosi vėl vis stiprėjantis dūzgimas. Kažkas suprantamo ir kasdieniško, net vanduo, kurį ji gėrė, neatrodė toks tikras, kaip šitas bičių dūzgimas, toks saldus, toks tąsus. Viena bitutė, antra bitutė, trečioji jau ji pati - visas pasaulis traukiasi į nieką, į lengvą, keliaujantį debesį danguje. Jos delnai pievoje, saulė dar labai žemai, o ji guli savo takelio viduryje.

Rasa labai lėtai pakėlė galvą ir matė prie jos vartelių stovintį vyrą. Dabar jis jau mojo jai, kad greičiau ateitų, atseit pavargo laukti. Rasa nelabai ką ir suprato, bet realybė, kur jos gyvenimas nėra skausmas jai atrodė daug priimtimiau. Lyg nuo to priklausytų ar ji atsistos čia, lauke, ar tame pragare, kuriame katik buvo - ji sudėjo visas pastangas, kad kuo greičiau ir tvirčiau grįžtų ant savo dviejų kojų. O tada nieko nelaukdama nuėjo prie patvoryje stovinčio vyro. 

- Labas, mano vardas Benas, - pasakė jis tiesdamas dešinę ranką.

- Aš, Rasa. Einam, reikia ruoštis ritualui, - tarė ji ir ragindama, lyg seną kolegą, pastūmėjo vidun, į savo kiemą, su šypsena priėmė į savo pasaulį.